ARTVILNIUS'17
2017
Litexpo parodų rūmai
Kristina Mažeikaitė (g. 1987) - jauna tapytoja, 2015 m. baigusi tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, prof. Henriko Čerapo studijoje. Autorę galima charakterizuoti kaip klasikinę abstrakčią ekspresionistę, kurios kūryboje organiškai dera spalva ir potepis, dažnai gestinis.
Kristina nustebina žiūrovą visų pirma tuo, kokio dydžio formatus ji apvaldo. Būtent „apvaldo“, nes tokio dydžio formatas jau keliauja link tos ribos, kur baigiasi tapybinis formatas ir prasideda sieninis, freskinis t. y. monumentalus. O monumentalisto ir šiaip tapytojo galvosena bei mentalitetas skiriasi. Monumentalistas šalia tapybinių kategorijų, dar turi mąstyti ir architektoninėmis kategorijomis. Ir, reikia pasakyti, kad šiuos du pradus Kristina meistriškai apjungia savo kūryboje: jos abstrakčios drobės yra ne tik labai tapybiškos, bet ir monumentaliai architektoniškos. Ji pateisina didelių formatų pasirinkimą, mat kartais nutinka, kad menininkas renkasi didelį formatą, tačiau elgiasi jame kaip mažame; tačiau tai ne Kristinos atvejis. Na, o kalbant apie tapybiškumą, jai būdinga subtili klasikinių peizažistų spalvinė gama, kuri, suderinta su ekspresyviu potepiu bei nemenku masteliu, kuria ištisą emocinių situacijų paletę. Paradoksalu, kad jos didelių formatų kūrybai yra būdingas subtilus kameriškumas, netgi intymumas, kylantis iš pasirinktų temų asmeniškumo (pvz., ciklas „Tylūs kambariai, vieniši namai“). Jos drobės tampa erdvia teritorija vienišai ir mąsliai sielai klaidžioti.
dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė
Kristina nustebina žiūrovą visų pirma tuo, kokio dydžio formatus ji apvaldo. Būtent „apvaldo“, nes tokio dydžio formatas jau keliauja link tos ribos, kur baigiasi tapybinis formatas ir prasideda sieninis, freskinis t. y. monumentalus. O monumentalisto ir šiaip tapytojo galvosena bei mentalitetas skiriasi. Monumentalistas šalia tapybinių kategorijų, dar turi mąstyti ir architektoninėmis kategorijomis. Ir, reikia pasakyti, kad šiuos du pradus Kristina meistriškai apjungia savo kūryboje: jos abstrakčios drobės yra ne tik labai tapybiškos, bet ir monumentaliai architektoniškos. Ji pateisina didelių formatų pasirinkimą, mat kartais nutinka, kad menininkas renkasi didelį formatą, tačiau elgiasi jame kaip mažame; tačiau tai ne Kristinos atvejis. Na, o kalbant apie tapybiškumą, jai būdinga subtili klasikinių peizažistų spalvinė gama, kuri, suderinta su ekspresyviu potepiu bei nemenku masteliu, kuria ištisą emocinių situacijų paletę. Paradoksalu, kad jos didelių formatų kūrybai yra būdingas subtilus kameriškumas, netgi intymumas, kylantis iš pasirinktų temų asmeniškumo (pvz., ciklas „Tylūs kambariai, vieniši namai“). Jos drobės tampa erdvia teritorija vienišai ir mąsliai sielai klaidžioti.
dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė