DEGANČIOS SAULĖS NAMAI
2018 05 23 - 06 19
Pamėnkalnio galerija, Vilnius
Parodos pavadinimas „Degančios saulės namai“ daugiaprasmis ir kontraversiškas. Saulė – dangaus kūnas. Tuo tarpu parodoje pristatomi peizažai, kur dominuoja žemės kategorija. Čia saulė įkūnijama žemėje. Ir žemė tampa jos namais. Žemė, kuri tarsi pripildyta saulės šilumos. Kita vertus, visoje autorės kūryboje šviesos kategorija atsikartoja, ir, galima sakyti, yra esminė – tai visa kuriantis ir transformuojantis veiksnys (ankstesnių ciklų paveikslai: „Naktis irgi šviesa“, „Geltonas vakaras/ Waiting for the Sun“ ir kt.). Todėl parodos pavadinimas gali būti traktuojamas ir kaip tapytojos motto. Šviesa svarbi ne tik kaip tapytojo siekinys – nutapyti šviesą, bet ir teikia nuorodą į vertybinį matą – kūrėjas per savo kūrybą tampa „tos saulės namais“.
Parodoje pristatoma paskutinių metų kūryba, kurioje fiksuojamos peizažo variacijos: nuo autorės ankstesniuose cikluose vyravusių kameriškesnių sodo motyvų pereinama prie „tolių tapymo“, redukuojant struktūras iki žemės ir dangaus santykio. Tačiau autorei nepakankamas tik žemės ir dangaus spalvinio santykio užfiksavimas. Peizažo motyvas – tik priemonė žengti giliau. Per pasirinktą peizažo motyvą siekiama atskleisti skirtingas tapytojos būsenas, asmenines patirtis, individualų požiūrį į supančią aplinką, santykį su pasauliu. Artimas prancūzų filosofo G. Deleuze pastebėjimas, kad P. Cezanne tapo peizažo šilumą ar Vincent van Gogh – grūdo augimo jėgą. Tad esmine paveikslų ašimi tampa peizažo kuriamos taktilinės patirtys. Paveikslas-peizažas traukia, apgaubia, primena, leidžia patirti. Papildomos nuorodos fiksuojamos bei asociacijos kuriamos per paveikslų pavadinimus: „Degančios saulės namai“, „Ten mes susitiksim“, „Tapytojas – tai žemė“.
Tad per paprastą, redukuotą motyvą žiūrovai kviečiami susidurti su didelio užmojo tapyba, su požiūriu, kur tikima žmogaus kūrybinėmis galimybėmis ir galiomis. Peizažas čia ne pertapomas pagal motyvą. Peizažas čia kuriamas.
Parodos atidarymas gegužės 23 d. 18 val. Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje. Paroda veiks iki 2018 m. birželio 19 d.
Parodoje pristatoma paskutinių metų kūryba, kurioje fiksuojamos peizažo variacijos: nuo autorės ankstesniuose cikluose vyravusių kameriškesnių sodo motyvų pereinama prie „tolių tapymo“, redukuojant struktūras iki žemės ir dangaus santykio. Tačiau autorei nepakankamas tik žemės ir dangaus spalvinio santykio užfiksavimas. Peizažo motyvas – tik priemonė žengti giliau. Per pasirinktą peizažo motyvą siekiama atskleisti skirtingas tapytojos būsenas, asmenines patirtis, individualų požiūrį į supančią aplinką, santykį su pasauliu. Artimas prancūzų filosofo G. Deleuze pastebėjimas, kad P. Cezanne tapo peizažo šilumą ar Vincent van Gogh – grūdo augimo jėgą. Tad esmine paveikslų ašimi tampa peizažo kuriamos taktilinės patirtys. Paveikslas-peizažas traukia, apgaubia, primena, leidžia patirti. Papildomos nuorodos fiksuojamos bei asociacijos kuriamos per paveikslų pavadinimus: „Degančios saulės namai“, „Ten mes susitiksim“, „Tapytojas – tai žemė“.
Tad per paprastą, redukuotą motyvą žiūrovai kviečiami susidurti su didelio užmojo tapyba, su požiūriu, kur tikima žmogaus kūrybinėmis galimybėmis ir galiomis. Peizažas čia ne pertapomas pagal motyvą. Peizažas čia kuriamas.
Parodos atidarymas gegužės 23 d. 18 val. Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje. Paroda veiks iki 2018 m. birželio 19 d.