Niekieno žemė
2021 08 20 - 2021 09 10
Galerija Arka, Vilnius
Pastaruosius 7 metus nuosekliai plėtoju peizažo žanrą. Pradžioje kurti paveikslai, įkvėpti kameriškesnio peizažo-sodo motyvo – sukurtas darbų ciklas „Ei, pasauli“. Palaipsniui kameriškesnis peizažo motyvas perėjo į „tolių tapymą“ – sukurtas darbų ciklas „Degančios saulės namai“. Per šiuos 7 metus, eksperimentuojant su peizažo motyvu, išvystyta peizažo motyvo transformacija, atsirado vaizdų „perklojimai“. Darbai įgavo spalvinę jėgą. Išvystytas mega formatas, sustiprinantis kuriamų vaizdinių haptines savybes. O pats peizažas tapo įrankiu kalbėti man aktualiomis temomis, išreikšti platesnes idėjas, bei savo santykį su aplinka ir pasauliu. Kadangi neatmetu, bet interpretuoju tapybos tradiciją, man išlieka svarbiomis tiek koncepcija, tiek išraiškos forma. Atitinkamai vengiu reprezentatyvios, naratyvinės tapybos, o savo idėją siekiu perteikti per reikšmingą meninę formą. Todėl peizažo motyvas drobėse transformuojamas į taktilines patirtis. Kitaip tariant, peizažo motyvas konceptualizuotas, o vaizdinys žiūrovo ne tik matomas, bet ir juntamas.
Parodoje pristatomas ciklas „Niekieno žemė“ išsiskiria dar didesniais formatais, išlaisvinta tapybine jėga ir idėjos grynumu. Jeigu ankstesniuose cikluose buvo pilna konvulsijos, ekspresijos, augimo jėgos, šiame cikle tarsi sustojama. Motyvu tampa apleista žemė, demonstruojanti savo galią prieš žmogaus bejėgiškas pastangas ją pakeisti. Niekieno žemė, kuri, nepaisant visko, toliau gyvena savo tvarka. Niekieno žemė tampa itin aktualiu apmąstymo objektu šiandienos žmogui, puikiai reprezentuoja jo netvarumą nestabiliame pasaulyje. Neatsitiktinai peizažuose nesutiksime žmogaus pėdsakų. Šie tarsi per smulkūs žemės masteliui, o tapybos žvilgsnis koncentruojasi ties pamatinių struktūrų, žemės ir dangaus, santykiu. Žemė tapybos darbuose kuriama.
Kaip ir ankstesniuose cikluose apmąstomas ir kūrėjo santykis su aplinka ir kūryba. Tapybos ciklai „Ei, pasauli“, „Rojaus obuoliukai“, „Degančios saulės namai“ kalbėjo apie galią kurti, tikėjimą žmogaus kūrybinėmis galiomis ir galimybėmis. Ciklas „Niekieno žemė“ taip pat kalba apie kūrėjo galimybes (ir čia paveikslų formatas nėra atsitiktinis), tačiau, lyginant su ankstesniais ciklais, nuosaikiau, per didėjantį atstumą tarp kūrėjo ir jo auditorijos. To pavyzdys galėtų būti parodoje eksponuojamas „Tapytojo peizažas“, kur tapybos studija transformuojama į peizažą, tarsi saulės nudegintą dykrą.
Galiausiai, kaip ir ankstesniuose cikluose, paveiksluose tapoma šviesa – žemė šviečia. Šviesa svarbi ne tik kaip tapytojo siekinys – nutapyti šviesą, bet ir teikia nuorodą į vertybinį matą – kūrėjas per savo kūrybą tampa kuriančiu šviesą. Kita vertus, žemei suteikiant šviesos, švytėjimo savybes, stiprinamas jos haptiškumo poveikis, kuriamos patirties perdavimas žiūrovui. Prieš žiūrovą „išstatoma“ žemė, pulsuojanti savo energija, gyvenanti savo ritmu ir dėsniais.
Parodoje pristatomas ciklas „Niekieno žemė“ išsiskiria dar didesniais formatais, išlaisvinta tapybine jėga ir idėjos grynumu. Jeigu ankstesniuose cikluose buvo pilna konvulsijos, ekspresijos, augimo jėgos, šiame cikle tarsi sustojama. Motyvu tampa apleista žemė, demonstruojanti savo galią prieš žmogaus bejėgiškas pastangas ją pakeisti. Niekieno žemė, kuri, nepaisant visko, toliau gyvena savo tvarka. Niekieno žemė tampa itin aktualiu apmąstymo objektu šiandienos žmogui, puikiai reprezentuoja jo netvarumą nestabiliame pasaulyje. Neatsitiktinai peizažuose nesutiksime žmogaus pėdsakų. Šie tarsi per smulkūs žemės masteliui, o tapybos žvilgsnis koncentruojasi ties pamatinių struktūrų, žemės ir dangaus, santykiu. Žemė tapybos darbuose kuriama.
Kaip ir ankstesniuose cikluose apmąstomas ir kūrėjo santykis su aplinka ir kūryba. Tapybos ciklai „Ei, pasauli“, „Rojaus obuoliukai“, „Degančios saulės namai“ kalbėjo apie galią kurti, tikėjimą žmogaus kūrybinėmis galiomis ir galimybėmis. Ciklas „Niekieno žemė“ taip pat kalba apie kūrėjo galimybes (ir čia paveikslų formatas nėra atsitiktinis), tačiau, lyginant su ankstesniais ciklais, nuosaikiau, per didėjantį atstumą tarp kūrėjo ir jo auditorijos. To pavyzdys galėtų būti parodoje eksponuojamas „Tapytojo peizažas“, kur tapybos studija transformuojama į peizažą, tarsi saulės nudegintą dykrą.
Galiausiai, kaip ir ankstesniuose cikluose, paveiksluose tapoma šviesa – žemė šviečia. Šviesa svarbi ne tik kaip tapytojo siekinys – nutapyti šviesą, bet ir teikia nuorodą į vertybinį matą – kūrėjas per savo kūrybą tampa kuriančiu šviesą. Kita vertus, žemei suteikiant šviesos, švytėjimo savybes, stiprinamas jos haptiškumo poveikis, kuriamos patirties perdavimas žiūrovui. Prieš žiūrovą „išstatoma“ žemė, pulsuojanti savo energija, gyvenanti savo ritmu ir dėsniais.
