pamatymo jėga arba tapyba - tai ne paveikslai
|
Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Kalnas“ (Krivių g. 10 A) rugpjūčio mėn. pasibaigė tapytojo Artūro Mitino paroda „Patyrimo horizontas / Raw Power“. Šioje parodoje pristatyta vieno konceptualiausių jaunosios kartos kūrėjų, savitai plėtojančio abstrakčios tapybos tradiciją, kūryba.
Pati UMI „Kalno“ projektinė erdvė nėra skirta tapybos darbų parodoms. Ir iš dalies gaila, kad Artūro Mitino tapyba savo vietą atrado būtent čia. Neretai spręsdama apie meno kūrinio vertę, bandau jį įsivaizduoti šalia kitų kūrėjų. Artūro Mitino darbus nesunkiai įsivaizduočiau Oranžerijoje (Paryžiaus muziejuje), šalia Camille Pissarro ar Paul Cézanne. Ir ne dėl to, kad turėčiau nors menkiausią aliuziją į stilistinį darbų panašumą. Ne. Visi šie tapytojai tapė grynąjį pradą, čiuopė tikrumą. Cézanne nuolat pertapinėdavo savo drobes, nukankindavo pozuotojus, ir vis grįždavo, ir grįždavo prie Viktorijos kalno, kad užčiuoptų tą momentą, tą būseną, pilną visumos. A. Mitinas elgiasi panašiai. Drąsus pasakymas, kad „parodoje nėra nei vieno paveikslo“. Tai tapytojo manifestacija, pasiryžimas aukoti paveikslą dėl tapybos, dėl proceso ir jo pasekoje išnyrančio tikrumo. Paveikslas, galiausiai, kaip nenuginčijamas faktas išnyra prieš mūsų akis. Jis atsiranda. Kitaip būti negali. Bet tai, kur tapytojas perkelia veiksmo centrą – į procesą, o ne faktą, reiškia labai daug. „Repeticija, serija, pauzė yra tos sąvokos, kurios leidžia man koncentruotis ne ties kūrinio padarymu, o ties vaizdinio struktūros gilinimu, išbalansavimu, perkūrimu – identifikacijoje su tapomu motyvu, pasiduodant nenumatomam procesui, atsitiktinumui, savąja tapyba pergyvenant tam tikras transformacijas.“ – sako Artūras. Tai pagrindžia ir M. Prousto mintis, kad „autorius, kuris keletą kartų patyrė malonumą, kai išreikšdamas mintį pasiekė tam tikrą grožį, jau visam laikui suvaržo savo talentą“, kas reiškia, kad, kai tik atrandi stilių, schemą, metodą, kuris patogus tavo realizacijai, tampi amatininku, o ne kūrėju. |
Artūras Mitinas
Nuotraukos autorė Dovilė Gelažiūtė |
Artūro tapyboje šių schemų nėra. Jau kurį laiką stebiu jo kūrybą, kuri nuolat kinta. Prisimenu vieną pirmųjų – jo portretų ciklą, kur, rodos, susijungė F. Bacon deformacijos, renesanso šviesa ir tylus egzistencinis romumas. Nutapytuose portretuose žmogystos atrodė tarsi „atėję į drobes“ ne tik su visa savo praeitimi, bet jusdami ir jų laukiančią ateitį. Tačiau ta ramybė ir šviesa, fiksuojama drobėse, tarsi leido Bohumil Hrabal žodžiais tariant, pasikalbėti „apie grožį mirties akivaizdoje“. Tai buvo kasdieniška neišvengiamybė. Paskui sekė studijos interjero įkvėpti darbai. Iki smulkmenų užfiksuotos detalės ir per šviesą kuriama įtampa. Daiktai – tarsi mūsų kasdienybės portretai. Po šių ciklų Artūro tapyba tampa radikalesnė – atsisakoma detalių, vaizdas abstrahuojamas. Kuriamas „Krematoriumo“ ciklas, kur fiksuojamas plastmasės fabriko peizažas. Fiksuojamas. Šiuo atveju, žodis „fiksuojamas“ man atrodo esminis. Atrodo, drobėse lieka tam tikri šio peizažo pėdsakai, atspaudai. Drobėse vaizdas transformuojamas – taigi nuo matomo vaizdo artėjama prie juntamo vaizdinio. Nors tam tikras detales iš motyvo galima apčiuoti, tačiau paveikslai – tai laikas, tai gelmė, gylis.
|
Artūras Mitinas.
Iš serijos Pakelės – be pavadinimo. 2013 - 2014 m. Artūras Mitinas. Draugas.
Iš serijos Pakelės – be pavadinimo. 2013-2014 m. |
Artūras Mitinas.
Iš serijos Pakelės – be pavadinimo. 2013 - 2014 m. |
Ir kai atrodo, kad A. Mitino tapyba „stoja į kelią“, atranda savo stilių, jis ramiausiai gali pareikšti – „tai ne paveikslai“. „Man, ne taip seniai gėrusiam į save mokslus ir kitus dalykus, visi žinojimai ir mokėjimai tampa vien keliais išeiti iš jų pačių, kiek tai įmanoma“ – sako Artūras. Tad pastarųjų metų Artūro Mitino tapybiniai ieškojimai ne ką mažiau įdomūs. Tapytojas grįžta prie portreto motyvo – ne tam, kad prisimintų, kaip juos tapė seniau (tai nebeegzistuoja), bet kad atrastų portreto tapymą. Vizualiai žiūrint, grįžtama prie dėmesio detalei, spalvos studijavimo, kompozicijos studijavimo.
Parodoje „Patyrimo horizontas / Raw Power“ pristatytas dar vienas naujas ciklas – peizažo motyvo pagrindu sukurti darbai. Tam tikrų variacijų peizažo tema Artūro kūryboje buvo ir anksčiau. Įdomu, kad visi šie darbai (taip pat ir pristatyti parodoje) nutapyti betarpiškai stebint motyvą. Tai išskiria autorių iš jo kartos kūrėjų, nes daugelis jaunosios kartos menininkų renkasi tapybą iš nuotraukos, iš žurnalo ištraukos, internete rasto vaizdelio, kas savaime apriboja tapybines galimybes – spalvos, kompozicijos, deformacijos. Antrinis vaizdas visada yra vienpusiškesnis ir seklesnis, jį pakartoti yra lengviau. Tuo tarpu peizažo motyvas nuolat kinta ir kartu yra begalinis. Tiek formos, tiek išraiškos, tiek spalvos ar erdvės prasme. Betarpiškai stebint motyvą jį trasformuoti, abstrahuoti yra nemenkas uždavinys. Bet tai kartu lemia ir stiprų Artūro Mitino tapybos koloristinį pagrindą. Ir tai tampa dar vienu bruožu, kuris išskiria Artūrą iš jo kartos tapytojų. Tai ypatingas jautrumas spalvai. Monochrominė spalvų paletė, dominuojančios ochros ir rudos spalvų variacijos per daugiasluoksnę tapybą kuria gelmę ir šviesos pojūtį. Galiausiai įdomi Artūro prieiga prie abstrahavimo. Jo konceptualus-filosofinis priėjimas prie tapybos, o kartu ir abstrakčios tapybinės raiškos, taip pat išskiria A. Mitiną iš jaunosios kartos tapytojų, mėgstančių reprodukavimo strategijas. Jo kūrybos nesupainiosi nė su vienu kito tapytojo darbu. Ir patys darbai, net kartojant tą patį motyvą, nesikartoja, bet kinta, įgaudami vis kitą pavidalą.
Parodoje „Patyrimo horizontas / Raw Power“ pristatytas dar vienas naujas ciklas – peizažo motyvo pagrindu sukurti darbai. Tam tikrų variacijų peizažo tema Artūro kūryboje buvo ir anksčiau. Įdomu, kad visi šie darbai (taip pat ir pristatyti parodoje) nutapyti betarpiškai stebint motyvą. Tai išskiria autorių iš jo kartos kūrėjų, nes daugelis jaunosios kartos menininkų renkasi tapybą iš nuotraukos, iš žurnalo ištraukos, internete rasto vaizdelio, kas savaime apriboja tapybines galimybes – spalvos, kompozicijos, deformacijos. Antrinis vaizdas visada yra vienpusiškesnis ir seklesnis, jį pakartoti yra lengviau. Tuo tarpu peizažo motyvas nuolat kinta ir kartu yra begalinis. Tiek formos, tiek išraiškos, tiek spalvos ar erdvės prasme. Betarpiškai stebint motyvą jį trasformuoti, abstrahuoti yra nemenkas uždavinys. Bet tai kartu lemia ir stiprų Artūro Mitino tapybos koloristinį pagrindą. Ir tai tampa dar vienu bruožu, kuris išskiria Artūrą iš jo kartos tapytojų. Tai ypatingas jautrumas spalvai. Monochrominė spalvų paletė, dominuojančios ochros ir rudos spalvų variacijos per daugiasluoksnę tapybą kuria gelmę ir šviesos pojūtį. Galiausiai įdomi Artūro prieiga prie abstrahavimo. Jo konceptualus-filosofinis priėjimas prie tapybos, o kartu ir abstrakčios tapybinės raiškos, taip pat išskiria A. Mitiną iš jaunosios kartos tapytojų, mėgstančių reprodukavimo strategijas. Jo kūrybos nesupainiosi nė su vienu kito tapytojo darbu. Ir patys darbai, net kartojant tą patį motyvą, nesikartoja, bet kinta, įgaudami vis kitą pavidalą.
Artūro Mitino parodos Patyrimo horizontas / Raw Power fragmentas. 2018
Abstrakcijos žanras Lietuvoje nėra populiarus, be to, dažnai tiek dėl kuriančiųjų, tiek dėl žiūrinčiųjų neišsilavinimo yra neteisingai traktuojamas. Kuriantieji dažnai kurdami abstrakcijas kuria jas dekoratyviai, nesuprasdami, kad abstrakcija nėra tikslas savaime, kad vaizdinys tampa abstrakčiu per transformacijas, per apibendrinimus, atsisakant „nereikalingų“ detalių, priartėjant prie motyvo esmės. Žiūrintieji (menotyrininkai) teikia pirmenybę „reprodukciniam“, socialiniam menui, nes taip yra lengviau identifikuoti, kas yra nutapyta. Tuo tarpu abstrakti raiška tampa nemenku uždaviniu, norint ją suprasti. Tokiai tapybai reikia skirti laiko, kurio dažniausiai nėra.
Artūras nepradeda paveikslo nuo abstrakcijos. Per kuriamas darbų serijas autorius priartėja prie abstraktesnio – visuminio vaizdo drobėje. Ir ši Artūro kuriama abstrakčių paveikslų sąranga yra įdomi. Pirmiausia, ji traukia savo minkšta, niuansuota tapyba ir per sliuoksnius kuriamu gyliu. Taip drobės plokštumoje tapomas paviršius įgauna haptines savybes – jis traukia. Antra, įdomi drobių kompozicinė sąranga savo dinamiškumu. Tas judėjimas drobėse man primena Henri Michaux ar Franz Bernhard kūrybą. Judėjimas drobėje pasiekiamas per kūrybos procesiolumą ir improvizaciją. Atrodytų, tarsi motyvas, „lengvai praeitų“ pro drobę ir paliktų savo pėdsaką. Toks tapymo procesas – tai tarsi A. Breton rašymo stilius, kai autorius teigia savo knygą „Nadža“ rašysiantis be išankstinio pasiruošimo, tačiau kartu kruopščiai ruošiasi rašymui. Taip, tapydamas gali improvizuoti, tarsi be pasiruošimo, bet tai vyksta po ilgo eskizavimo, motyvo studijos ir tapybos studijos. Tad tai neįmanoma be tapybos analizės, tapybinio profesionalumo ir jautrumo motyvui, betarpiško jo tapymo. Artūro Mitino žodžiais tariant, „tapybos betarpiškumas tampa galėjimu suimti momento turinį, šiam tik atsiskleidžiant. Tai pamatymo jėga ar jėgos“. Prasmingas ir G. Deleuze abstrakčios tapybos palyginimas su jėgų / judėjimų matrica drobėje. Artūras šiuos judėjimus fiksuoja savo drobėse. Tačiau šie judėjimai niekada nesibaigia su paveikslo rėmais.
Artūras nepradeda paveikslo nuo abstrakcijos. Per kuriamas darbų serijas autorius priartėja prie abstraktesnio – visuminio vaizdo drobėje. Ir ši Artūro kuriama abstrakčių paveikslų sąranga yra įdomi. Pirmiausia, ji traukia savo minkšta, niuansuota tapyba ir per sliuoksnius kuriamu gyliu. Taip drobės plokštumoje tapomas paviršius įgauna haptines savybes – jis traukia. Antra, įdomi drobių kompozicinė sąranga savo dinamiškumu. Tas judėjimas drobėse man primena Henri Michaux ar Franz Bernhard kūrybą. Judėjimas drobėje pasiekiamas per kūrybos procesiolumą ir improvizaciją. Atrodytų, tarsi motyvas, „lengvai praeitų“ pro drobę ir paliktų savo pėdsaką. Toks tapymo procesas – tai tarsi A. Breton rašymo stilius, kai autorius teigia savo knygą „Nadža“ rašysiantis be išankstinio pasiruošimo, tačiau kartu kruopščiai ruošiasi rašymui. Taip, tapydamas gali improvizuoti, tarsi be pasiruošimo, bet tai vyksta po ilgo eskizavimo, motyvo studijos ir tapybos studijos. Tad tai neįmanoma be tapybos analizės, tapybinio profesionalumo ir jautrumo motyvui, betarpiško jo tapymo. Artūro Mitino žodžiais tariant, „tapybos betarpiškumas tampa galėjimu suimti momento turinį, šiam tik atsiskleidžiant. Tai pamatymo jėga ar jėgos“. Prasmingas ir G. Deleuze abstrakčios tapybos palyginimas su jėgų / judėjimų matrica drobėje. Artūras šiuos judėjimus fiksuoja savo drobėse. Tačiau šie judėjimai niekada nesibaigia su paveikslo rėmais.
Artūras Mitinas. Iš serijos Violetinė – geltona. 2018
Tekstas publikuotas žurnale Pašvaistė: http://www.pasvaiste.lt/files/2018-05.pdf