SAUDADE
2021 08 12 - 2021 09 26
Antano Mončio namai-muziejus, Palanga
Žodis saudade mano vaizduotėje atsirado išklausius to paties pavadinimo Žibuoklės Martinaitytės kūrinį. Kelis pastaruosius metus jis manęs nepaleido, ir tapo vis svaresniu įvardijant tai, ką tapau, kokią aplinką atspindžiu. Tai tapo kodu ilgalaikei būsenai.
Saudade – tai portugalų kalbos žodis išreiškiantis melancholiją, ilgėjimąsi to, ko čia neturi. Tai žodis, talpinantis savyje kelias priešingas, atrodytų, nesuderinamas emocijas: tiek nusiminimą, neviltį, tiek džiaugsmą ir tikėjimą. Man tai tarsi melancholija begalybėje, žmogaus egzistencijos apibūdinimas, kasdienio pasaulio, kur tarp viso triukšmo, ambicijų ir skubėjimo, gyvena žemė, atspindys.
Jau ir seniau aprašydama savo kūrybą, tapomus peizažus, kur dominuoja žvilgsnis į peizažo gilumą, buvau pasitelkus Dostojevskio Myškino mintį. Jis vis sakydavo, kad ten, už horizonto, tarsi laukia tai, kas yra gražu, tai, ko čia neturime. Bet ilgimės. Kas tai bebūtų, ar tobulos meilės ilgesys, ar Sartre aprašytų tobulųjų akimirksnių, ar artimųjų, kurių nebesutiksime. Ir net suprantant, kaip tai neįmanoma, juk žvilgsnis krypsta į tolį. Todėl peizažo motyvas, dažniausiai redukuotas iki žemės ir dangaus santykio, horizonto linijos, tapo pagrindu saudade emocijos išraiškai.
Apie šiuos paveikslus esu girdėjus, kad spalvos nelietuviškos. Iš tikrųjų paveiksluose fiksuojamos spalvos tarsi įelektrintos po saulės perėjimo, jos švytėjimo. Iš pirmo žvilgsnio erdvė gali atrodyti tuščia, o paveikslų žemė išdeginta saulės. Tarsi momentas, kai taip šviesu, kad beveik nieko nesimato. Bet ilgiau išgyvenant paveikslų kuriamą žemę, per ją einant, galima justi ore pulsuojančią energiją. Todėl paroda – tai meditatyvus potyris, kur žiūrovas gali atsigręžti į patį save, į savo egzistenciją.
Ši paroda apie Tave, mielas lankytojau.
Kristina Mažeikaitė
Saudade – tai portugalų kalbos žodis išreiškiantis melancholiją, ilgėjimąsi to, ko čia neturi. Tai žodis, talpinantis savyje kelias priešingas, atrodytų, nesuderinamas emocijas: tiek nusiminimą, neviltį, tiek džiaugsmą ir tikėjimą. Man tai tarsi melancholija begalybėje, žmogaus egzistencijos apibūdinimas, kasdienio pasaulio, kur tarp viso triukšmo, ambicijų ir skubėjimo, gyvena žemė, atspindys.
Jau ir seniau aprašydama savo kūrybą, tapomus peizažus, kur dominuoja žvilgsnis į peizažo gilumą, buvau pasitelkus Dostojevskio Myškino mintį. Jis vis sakydavo, kad ten, už horizonto, tarsi laukia tai, kas yra gražu, tai, ko čia neturime. Bet ilgimės. Kas tai bebūtų, ar tobulos meilės ilgesys, ar Sartre aprašytų tobulųjų akimirksnių, ar artimųjų, kurių nebesutiksime. Ir net suprantant, kaip tai neįmanoma, juk žvilgsnis krypsta į tolį. Todėl peizažo motyvas, dažniausiai redukuotas iki žemės ir dangaus santykio, horizonto linijos, tapo pagrindu saudade emocijos išraiškai.
Apie šiuos paveikslus esu girdėjus, kad spalvos nelietuviškos. Iš tikrųjų paveiksluose fiksuojamos spalvos tarsi įelektrintos po saulės perėjimo, jos švytėjimo. Iš pirmo žvilgsnio erdvė gali atrodyti tuščia, o paveikslų žemė išdeginta saulės. Tarsi momentas, kai taip šviesu, kad beveik nieko nesimato. Bet ilgiau išgyvenant paveikslų kuriamą žemę, per ją einant, galima justi ore pulsuojančią energiją. Todėl paroda – tai meditatyvus potyris, kur žiūrovas gali atsigręžti į patį save, į savo egzistenciją.
Ši paroda apie Tave, mielas lankytojau.
Kristina Mažeikaitė
